Tėvyvė Lietuvos išeivijos poezijoje

Ištrauka iš darbo. Tėvynė. Ypatingą reikšmę šis žodis įgyja tų širdyse, kurie ją buvo priversti palikti. Poetai išeiviai “išrauti” iš gimtosios žemės, atplėšti nuo namų, jautė vis didėjančią meilę gimtajam kraštui, kasdien stiprėjantį tėvynės ilgesį. Būtent meilė ir ilgesys pagimdė gražiausius posmus apdainuojančius gimtosio žemės grožį bei jos didingą praeitį, išsakančius skausmą dėl jos netekties, skelbiančius tikėjimą, tautos laisvę, nes tėvynė – visa ko pradžia ir prasmė. Būtent ji anot Bradūno ne tik maitina, saugo, be ir pašaukia gyventi : “Mane pašaukė žemėje gimti \ Mano protėvių kraujo jėga” “Mane ašaukė Žemėje gimti” .