Stambių vientisų formų instrumentiniai žanrai

UVERTIŪRA. FANTAZIJA. SIMFONINĖ POEMA. SIMFONINIS PAVEIKSLAS. BALADĖ. RAPSODIJA. KAPRIČIO. Ištrauka iš darbo. XIX a. vis daugiau kuriama stambių vientisų kūrinių: simfoninių poemų, fantazijų, uvertiūrų, rapsodijų, baladžių, kapričio, koncertų, sonatų, skerco ir t.t. Šitai susiję su programiškos muzikos įsigalėjimu, siekimu literatūrinį siužetą perteikti muzikos priemonėmis. Tam dažnai panaudojama sonatos forma, kaip viena iš lanksčiausių, o taip pa sintetinės iš laisvosios formos. Vientisa kūrinio forma kartais taip išplėtojama, kad joje telpa tarsi kelios ciklo dalys. Tokiais atvejais atskiri epizodai atlieka lėtosios dalies, skerco, finalo vaidmenį. Būdinga kai kurių XIX - XX a. kūrinių žymė – monotematizmas: visas kūrinys grindžiamas viena tema, kurią įvairiai perdirbant, sukuriami nauji vaizdai.