Sauliaus Šaltenio kūrinio "Amžinai žaliuojantis klevas" analizė

Sauliaus Šaltenio novelė "Amžinai žaliuojantis klevas" pasakojamas pirmuoju asmeniu. Lyrinio pasakojimo impulsyvumas yra kupinas ironijos. Novelė prasideda mergaitės svajonėmis. Ji svajoja apie Korsiką ir ilgus plaukus, nors namuose neturi nė veidrodžio. Ryškiausiu komunikacijos ženklu kūrinio pradžioje yra veiksmažodis "norėčiau": šiuo veiksmažodžiu pažymima ne pagrindinės veikėjos realybės pasaulis, o vaizduojamu momentu herojės vaizduotėje vyravusios svajonės, kurios skaitytojui perteikiamos tariamosios nuosakos veiksmažodžiu. Vėliau yra daromas laiko "šuolis": mergaitė tarsi atsibunda iš svaigaus svajonių pasaulio, nupasakoja skaitytojams esamą realybę ir grįžta vėl į praeitį tam, kad tarsi skaitytojui, tarsi sau papasakotų šeimos, kurioje gyvena, istoriją. Tai, ką ji puikiausiai žino.