Renesanso epocha

Renesansas (atgimimas). Renesanso epocha prasidėjo XIV amžiuje, Italijoje. Renesansui būdinga ryškus mokslo ir meno pakilimas, jų pasaulietinimo tendensijos, vadavimasis iš katalikų bažnyčios ideologinio ir moralinio diktato, antikos kultūrinių tradicijų gaivinimas. Vienas iš pagrindinių Renesanso bruožų yra humanizmas: žmogus tapo aukščiausia vertybe. Humanizmas įsiskverbė į visas sritis. Tiek praktiniame, tiek dvasiniame gyvenime, menkai tebuvo paisoma viduramžių tradicijų. Religinės pažiūros nustumiamos į antrą planą, iškilo mąstantis žmogus, kuris vietą visuomenėje išsikovojo savo energija ir talentu. * Renesanso epochoje vėl atsigręžta į antiką, imta naujai vertinti jos palikimą. Pirmiausia renesansas įsigalėjo literatūroje, vėliau - dailėje, o galiausiai ir architektūroje. Literatūroje atsisakoma lotyniško rašto ir imama puoselėti tautines kalbas. Turtingos šeimos prašydavo menininkų jas įamžinti drobėje, marmure, pastatyti kuo gražesnius ir modernesnius rūmus.