Filosofijos įvadas

Filosofijos kilmė. Filosofijos ir mitologijos santykis. Filosofijos prigimtis ir struktūra. Filosofijos ir mokslo santykis. Filosofinė būsena. Blyksnis. Būties problema ikisokratikų mąstyme (Talis, Anaksimandras, Anaksimenas, Heroklitas – jų teiginiai apie būtį). Būties problema italikų (pitagoriečių ir alėjiečių) mąstyme (Pitagoras, Ksenofanas, Parmenidas, Zenonas). Platonas: „Olos alegorija“. Daiktai ir idėjos. Aristotelis. Materija ir forma. Patristinė Viduramžių filosofija (Šv. Aurelijus Augustinas – Dievo santykis su pasauliu ir žmogumi). Scholastinė filosofija (T. Akvinietis – Dievo būties įrodymai). Posūkis Naujųjų amžių filosofijoje (R. Dekartas: „Mąstau, vadinasi esu“). Būtis D. Hegelio filosofijoje. Egzistencinės filosofijos pamatinės problemos (Jaspersas, Kamiu, Sartras). Pažinimo prasmė. Pažinimo šaltiniai: racionalizmas ir empirizmas. I. Kantas. Apriolizmas. Tiesos problema. Klasikinė ir akivaizdumo tiesos teorija. Tiesos problema. Koherencinė (loginės darnos) ir pragmatinė tiesos samprata. Tiesa ir tikimybė. Filosofijai atsirasti padėjo mitologinis pasaulio aiškinimas. Pasaulio tautos sukūrė įvairių mitų. Filosofijai svarbiausi tie, kurie aiškina pasaulio kilmę ir jo dalių santykius, pasakoja apie jėgas, valdančias stichijas, verčiančias šviesti šviesulius, sukeliančias vėją ir audras. Mitologiniam pasauliui ir žmogaus vietos jame aiškinimui būdinga: ▪ mite veikia ir paprasto mirtingojo likimą lemia su įvairiais reiškiniais tapatinami dievai ir pusdieviai; ▪ mite naudojamasi poetiniais įvaizdžiais; ▪ mitas yra paprastas pasakojimas; ▪ mitas remiasi tradicija.