Feodalinė teisė

ĮVADAS. FEODALINIS PAPROTYS VAKARUOSE. FEODALINĖS TEISĖS SISTEMOS ATSIRADIMAS. Objektyvumas ir universalumas. Senjorų ir vasalų teisių abipusiškumas. Kolektyvinis teisingumas. Vientisumas. Augimas. IŠVADOS. Terminas „feodalizmas” buvo išrastas tik XVII a. Iki tol – faktiškai nuo XII a. – žmonės kalbėjo ir rašė ne apie feodalizmą ar „feodalinę visuomenę”, o apie „feodalinę teisę”, visų pirma turėdami galvoje teisių bei pareigų sistemą, susijusią su senjoro-vasalo santykiais ir priklausomybe grįsta žemėvalda. Tačiau XVII a., Švietimo epochoje pirmą kartą buvo pavadinta feodaline visuomene, o svarbiausiais tokios visuomenės bruožas buvo pradėti laikyti priviligijuotas kilmingųjų luomas ir jam pavaldi valstietija. Feodalizmas yra visuomenė, egzistavusi Vakaruose viduriniais amžiais. Šitokioje termino vartosenoje slypi etnocentrinė prielaida, kad tam tikrais Vakarų socialinės ir ekonominės istorijos bruožais galima pasinaudoti apibrėžiant kitų visuomenių socialinę-ekonominę santvarką. Negana to, XIX ir XX a. istorikų, nepaisydami su feodaline Vakarų ūkio sistema susijusių įsitikinimų sistemos, bažnytinės ir pasaulietinės valdžios santykių ir visų pirma teisinių isntitutų bei sąvokų, nupiešė iškreiptą vadinamojo feodalizmo – tiek dinamikos vaizdą. Štai istorikai marksistai, gamybinius santykius traktavę kaip feodalinės visuomenės infrastruktūrą, o politiką, ideologiją ir teisę – kaip antstatą.