Erkės. Ligų sukėlėjos ir platintojos

Ištrauka iš darbo. Erkės, tai voragyvių klasės nariuotakojų būrys. Jų yra daugiau kaip 20 000 rūšių. Lietuvoje aptinkama daugiau kaip 1 000 rūšių. Erkės kūnas yra iki 5 mm ilgio, nenariuotas. Suaugusios erkės turi 4 poras kojų. Jų kūne galima atskirti galvutę, sudarytą iš žandikaukių ir kojų čiuopiklių, galvakrūtinę ir pilvelį. Jos taip pat turi cheliceras, pedipalpus kaip ir vorai. Vienos rūšys gyvena dirvose ir minta puvėsiais, kitos yra plėšrios, minta kitomis erkėmis. Tarp jų yra parazitinių rūšių. Prikibusių jų galima pamatyti mėšlavabalių kūno apačioje, ant kamanių, žirgelių, musių ir kitų vabzdžių. Nemažai yra augalų kenkėjų. Miške pavojingiausios yra kraujasiurbės erkės. Jų randama drėgnose krūmuotose vietos, miško pievelėse. Šios erkės, prisisiurbusios kokio nors gyvūno kraujo, padidėja iki pupos dydžio. Po 10 - 15 dienų nukrinta žemėn ir sudeda apie 17 000 kiaušinių. Iš jų išsiritusios lervos prikimba prie driežų, paukščių, smulkių graužikų. Po 2 mėnesių neriasi ir prisikabina jau prie stambesnių žinduolių. Dar po dviejų mėnesių nukritusios vėl neriasi ir virsta jau suaugusiomis erkėmis, kurios prisisiurbia prie gyvulio ar žmogaus.